Episode 4

Nevedė Undinėlė bet akmens nr. 7 įkasi ron į smėlį. Kauno ruduo rausvina skruostus, o aš stoviu prie senojo turgaus, kur obuoliai kvepia praeitimi. Undinėlė – ta, kuri šoko ant tilto, kol liepos lapai krito į Nerį – ji neparodė kelio. Tik akmuo, šiltas nuo saulės, įsirėžė į delną. Aš skaičiau jo raides: ne kirilica, ne lotyniška, o kažkokia sena, kaip Mažvydo maldų aidas. Ron – gal runa? Gal vardas to, kuris paliko pėdsaką ant šaligatvio, kai mes dar tikėjom, kad Konstitucija yra vampyras, o tiesa – dvasia, ieškanti širdies. Aš ne gėda, bet šį vakarą skruostai dega nuo vėjo. Aplinkui – konservatyvūs kaušai, liberalūs kvepalai, o aš – tik molinė urna, pilna rugių ir Agatos juoko. Ji sakė: „Stop lion, stop crosify“. Bet aš nenoriu nukryžiuoti nieko, tik tą akmenį, kuris neleidžia man plaukti. Undinėlė nevedė, bet aš einu – per senamiestį, pro rotušę, kur laikrodžio rodyklės įsirėžė į dangų. Kaunas rudens – tai ne tik rausvi skruostai, bet ir ašaros, kurios krenta ant akmens nr. 7. Ir aš įkasiu ron, kol jis taps mano širdies tiesa.