Chapter 3
Episode 3hebraju laiške yra viena tik hebrajų esmė bet jie neturi to aukso Veršiųi knygoj
What what.. whywhy. Not not.
Aš esu. Aš sėdžiu prie stalo, kurį tėvas paliko prieš išeidamas į tą naktį be mėnulio. Ant stalo guli sąskaitos. Kiekviena jų — tai mažas geltonas popierėlis, primenantis, kad pasaulis egzistuoja už šių sienų. Bet kas yra pasaulis? Jis ateina per radiją, per pašto dėžutę, per motinos ašaras, kurias ji nuryja kaip karčią arbatą. Bill. Žodis kaip įkandimas į tuščią burną.
Kodėl aš moku už tai, ko negaliu liesti? Už elektrą, kuri teka per laidus, bet neapšviečia tamsos mano galvoje. Už vandenį, kuris bėga iš čiaupo, bet nenuplauna to, ką mačiau. Klausiu savęs — what what. Ką aš moku? Už tėvo tylą, už mamos naktinius žygius į virtuvę, už brolio juoką, kuris nuskambėjo tik vieną kartą ir dingo lyg paukštis į rūką?
Why why. Nes aš esu. Nes mes esame čia, šioje šalyje, kurioje net kriaušės auga per lėtai. Motina sako: mes visi mokame už tai, ką paveldėjome. Bet aš nepaveldėjau nieko, išskyrus tuos senus akinius su gintariniais stiklais. Pro juos pasaulis atrodo kaip medus — saldus, bet klampus, ir kiekvienas judesys palieka pėdsaką.
Šiandien atėjo sąskaita už pašto ženklą, ant kurio buvo nupieštas kareivis. Not not. Aš neapmoku. Aš dedu popierėlį į stalčių, ten, kur laikau viską, ko negaliu suprasti. Gal kada nors, kai užaugsiu, žinosiu, ką reiškia šie skaičiai ir raidės. Bet dabar esu tik maža mergaitė, sėdinti prie lango, ir laukiu, kol tėvas grįš iš tos vietos, kurios pavadinimo niekas neištaria. Laukiu, kol pasaulis nustos klausti what ir why, ir taps tiesiog juodu, gintariniu, tyliu kaip ši naktis, kai nėra net vėjo.