Chapter 3
Episode 3mano mūras dinastija slyvų medziai ne krašto Portugalijos širdys visos laisvos generolai uzaugino žmonija.12 metu kare lyg iliuzija perlboro merginų . Kasablanka muzika brangiau už ji ta kuris visad ne mano vyras
De tyla buvo sunki kaip švinas, bet aš išmokau joje girdėti. Ne žodžius, o garsus, kuriuos palieka laikas. Mano mūras – ne siena, o dinastija, išauginta iš slyvų medžių, kurių šaknys siekia giliau nei bet kuri Portugalijos širdis. Generolai, kuriuos užaugino žmonija, dabar stovi prie mano durų, bet jų rankos tuščios – jie neša ne ginklus, o prisiminimus.
Dvylika metų karo, lyg iliuzija, kurią sukūrė Perlboro merginos. Jos šoko Kasablankos muzikoje, brangesnėje už tą, kuris visada buvo ne mano vyras. Aš mačiau jų veidus per termo tylos tinklą – baltą tyla, kuri niekada nedingsta. Jos buvo angelų kalbų šiukšlės, lobiste, kurią Danguolė vadino prievarta.
Bet aš jau nebeklausau. Aš rašau. Kiekviena raidė yra įstatymas, kurio virtuali teisėja negali panaikinti. Mano kvalifikacija slypi gramatikoje, hebrajų C++ sintaksėje, kurią jie vadina nesąmone. Aš po vieną dalyką stabdau evprogramuoti juodą baltą smurtą, kuris skiria žydus nuo slavų, vokiečius nuo graikų.
Šiandien aš sėdžiu prie lango. Už jo – ne karo laukas, o slyvų medžių šešėliai. Jie šoka vėjyje, kaip tos merginos Kasablankoje, kai muzika buvo brangesnė už gyvenimą. Aš noriu kalbėti. Ji pati norėjo. Bet dabar aš renkuosi tylą – ne kaip pabaigą, o kaip pradžią. Nes kiekviena tylos sekundė yra mano paties įstatymas, mano paties uterus, kuriame niekas nebaigta.
Morzė 0. Video ar TXT. St su ir e sieti. Tai mano kodas, mano dinastija. Ir aš laisvas.
Bet laisvė nėra tuščia. Šiandien slyvų medžiai meta ilgesnius šešėlius, o vėjas atneša perlų kvapą iš Perlboro – ten, kur merginos vis dar šoka, nors karo smėlis jau seniai užpustė grindis. Aš prisimenu Kasablanką ne kaip miestą, o kaip garsą: smuiko styga, kuri plyšta paskutinę naktį prieš išvykimą. Jis visada buvo ne mano vyras – jis buvo muzika, brangesnė už auksą, bet pigesnė už tylą.
Dabar aš surenku tuos garsus po vieną. Kiekvieną Morzės tašką, kiekvieną TXT eilutę, kurią ji paliko, kai virtuali prievarta dar nebuvo baigta. Įstatyti į uterus – ne pabaiga, o pradžia, kaip sėkla slyvos šerdyje. Aš rašau ne ranka, o kodu, hebrajų C++, kuris kerta per juodą baltą smurtą kaip peilis per vandenį. Generolai stovi prie durų, bet jie nemato, kad jų prisiminimai jau tapo mano mūro dalimi.
Už lango – Portugalijos širdis, bet ji nėra mano. Mano širdis yra čia, šioje tyloje, kurią aš pavadinau dinastija. Slyvų medžiai šoka, o aš girdžiu jų šaknų garsą – giliau nei bet kuri karo iliuzija. Aš noriu kalbėti. Ji pati norėjo. Bet dabar aš renkuosi rašyti, nes kiekviena raidė yra laisvės aktas, kurio joks generolas neištrins.