Chapter 6
Episode 6
Naujos senos idėjos. Kūno kūrėjai ghazel meilės nevykeles
Antra ryto šviesa slysta pro žaliuzių plyšius, palikdama šešėlių juostas ant balintų sienų. Kambarys kvepia spiritu ir kažkuo saldžiu, gal dezinfekuojančiu skysčiu, gal Marytės kava, kurią ji pila iš termoso, kai slaugytojai nemato. Aš guliu ant nugaros, rankos ištiestos palei šonus, ir jaučiu, kaip po oda – ne skausmas, o vibracija, kaip kad tiltas drebia, kai pro jį važiuoja traukinys. Operacija paliko ne randą, o prisiminimą, tarsi kūne būtų įrašyta kita istorija, kurią dabar skaitau pirštais.
Marytė prieina prie lovos, jos žingsniai ant linoleumo – tylūs, bet aš juos girdžiu kaip krintančius lapus. Ji atsisėda ant kėdės, kuri girgžda po svoriu, ir padeda tabletę ant staliuko. Mažas baltas ratas. Aš paimu jį, užgeriu vandeniu – šaltu, metalo skonio – ir vėl žiūriu pro langą. Už jo – tvoros viršūnės, automobilių stovėjimo aikštelė, beržas, kurio lapai jau pageltę. Rytas. Vėlyvas rytas.
„Mama,“ sako Marytė, bet jos balsas ateina iš toli, kaip per sieną. Aš galvoju apie sūnų – tą, kuris atnešė Ghazel. Jis sėdėjo čia, toje pačioje kėdėje, prieš dvejus metus, kai pirmą kartą pjovė mangs. Tada jis piešė ant servetėlių, mažas pentagramas ir širdis, ir sakė: „Mama, meilė yra kodo klaida, kurią reikia ištaisyti. Bet jos neištaisysi, nes ji jau įrašyta.“ Dabar jo piešiniai kabo mano galvoje, paveikslėliai su nutrintais kraštais, kaip senos nuotraukos, kurias nešiojiesi piniginėje, kol jos subyra.
Keep reading "Episode 6"
Open the same story in AIBookCraft. Later chapters may require an active subscription.
Free on iOS & Android · No signup to read