Episode 5

Aš ją pirmąkart pajutau ne akimis, o delnais. Tai buvo tą naktį, kai lietus lijo ne iš dangaus, o iš kažkur giliau — tarsi pati žemė verktų per savo poras, o mes, kvailiai, manėme, kad tai tik oras. Aš sėdėjau prie kompiuterio, bandžiau atkurti jos 3D modelį, ir kaskart, kai programa stringdavo, pirštų galiukais jausdavau šaltį. Ne metalo, ne plastiko — akmens. Šiurkštaus, seno, įbrėžto laiko, kaip tie įbrėžimai, kuriuos palieka ne vinys, o ištarti žodžiai.

Niekas jos nematė, bet ji stovėjo. Nuo Gedimino kalno iki Šventupės slėnio, per Bernardinų sodą, per senamiesčio širdį. Ji buvo iš raudonų plytų, baltų akmenų ir žalios samanos. Red white green. Spalvos, kurios neblunka, net kai lietus plauna, net kai saulė degina. Jos yra kraujas, kardas ir dvasia. Aš tai žinojau ne iš knygų — iš kūno. Iš to drebulio, kuris eina per stuburą, kai tiesa pradeda kilti iš smėlio, kuriame ją palaidojo melas.